Raktažodis Concentration Camp Prisoner

“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...

Pagrindinis filmo veikėjas Bruno yra paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūno sūnus. Smalsaus ir guvaus (kaip ir visi aštuonmečiai) Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje „užstalinio“ darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų. Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė ir siaubas. Šalia suaugusiems daugiau mažiau puikiai žinomos Holokausto istorijos, šiame filme nenuobodžiaus ir vaikai: pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.

1942-ieji. Žilė, jauną belgą, SS areštuoja kartu su kitais žydais ir išsiunčia į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jis vos išvengia egzekucijos, prisiekdamas sargybiniams, kad jis ne žydas, o persas. Šis melas jį laikinai gelbsti, bet tada Žilė paskiriama, atrodytų, nepakeliama užduotis: išmokyti stovyklos virtuvę valdantį pareigūną Kauką persų kalbos, kuris, pasibaigus karui, svajoja atidaryti restoraną Persijoje (Irane). Žilė tenka išgalvoti kalbą, kurios nemoka, žodis po žodžio. Kai neįprasti dviejų vyrų santykiai pradeda kelti pavydą ir įtarumą, Žilė puikiai suvokia, kad vienas klaidingas žingsnis gali atskleisti jo apgaulę.

Slapta Sobiboro koncentracijos stovykla buvo įkurta Lenkijos teritorijoje, netoli Ukrainos. 1942-1943 metais joje buvo nužudyta tūkstančiai iš visos Europos suvežtų žydų bei rusų karo belaisvių (skirtingais duomenimis, aukų skaičius svyruoja tarp 170 ir 250 tūkstančių). 1943-aisiais į stovyklą buvo atvežtas rusų karininkas Aleksandras Pečerskis (jį vaidina pats K. Chabenskis). Vos per tris savaites jis sugebėjo suorganizuoti kalinių sukilimą, kurio metu maždaug 400 žmonių, ginkluotų kirviais, nužudė keliolika SS prižiūrėtojų ir per minų lauką pabėgo iš stovyklos. Daugiau nei pusę jų naciai sugavo ir nužudė, likusiems pavyko ištrūkti ir vėliau prisijungti prie partizanų. Po sukilimo Sobiboro koncentracijos stovyklą naciai sulygino su žeme, panaikindami bet kokius savo buvimo pėdsakus. Pats A. Pečerskis sėkmingai išgyveno karą ir mirė tik 1990 metais, sulaukęs 81-erių.